Vienas taškas. Du taškai..

Nors visuomet stengiuosi išvengti rutinos ir kasdieniškos monotonijos, šį kart laukiu kol gyvenimas sugrįš į įprastas vėžes. Ir jokia pošventinė depresija manęs nekankina, atšvenčiau puikiai, už visus metus. Reikalas tas, kad švesdamas pamiršti savo prioritetus ir tikruosius gyvenimo tikslus. Atsipalaiduoji ir leidiesi šventinio sūkurio nešamas.
Tačiau vakar atsigulęs į lovą prisiminiau, kad dar prieš mėnesį kūriau planus kaip pakeisti savo gyvenimą. Reikia atgaivinti atmintį, išmesti iš sąmonės visą chaosą, pramankštinti kūną ir pirmyn į darbus.

Blogas man ir apie mane, tačiau pastaruoju metu leidausi niūrių nuotaikų užvaldomas. Paskutinieji įrašai dvelkia negatyvumu. “Pasitikėjimo savimi stoka”, “Kas turi įvykti, kad pasikeisčiau” - tai tik dalis šiuo metu išgyvenamų problemų. O norisi gyvent laimingai, nestokojant nei pasitikėjimo, nei valios įgyvendinti pasikeitimus. Tačiau ši akistata su savo paties netobulumu, matyt yra neišvengiama.
Dažnai girdžiu, kad norint įveikti savo baimes, reikai atsidurti tiesiai prieš baimės objektą. Sunkiausias darbas laukia pasiruošimo metu, o susidūrus absoliučiai palengvėja. Priklausomai nuo baimės intensyvumo laispnio, gali iš esmės pasikeisti požiūris į supančią aplinką ir savo paties asmenybę.
Susidurti su savaisiais demonais yra būtina neatidėliojant. Nepadarius to, gyvenimas pamirš apie tave ir tavo laimę. Išpažintis prieš save yra būtina, kaip būtinas žmogui moralinis apsivalymas. Neturiu aš pakankamai pasitikėjimo savimi, tačiau žinau, kad disciplinos pagalba galima įgyti šią fundamentlią būdo savybę. Kas turi įvykti, kad pasikeisčiau? Niekas, keistis reikia čia ir dabar. Nežinau kaip? Sprendimai patys mane suras.
Ačiū už palaikymą, nuo šiol pozityviau ir su džiugesiu! :)

Ilgą laiką apsimetinėjau ir tikėjau, kad pasitikiu savimi. Ne tik kitus pavykdavo apgauti, bet įtikindavau ir save, kad aš galiu viską.
Apie tai rėkte rėkia visa šiuolaikinė saviugdos filosofija. Juk pasitikėjimas savimi, tai kertinis bruožas nulemiantis sėkmę. Šia nuostata ilgai vadovavausi. Tačiau išaušo rytas, praėjo nebloga dieną, bet atsigulęs į lovą pradėjau mintyse dėlioti savo gyvenimą ir staiga kirbtelėjo negailėstinga mintis, kad nė velnio aš nepasitikiu savimi. Supratau, kad šis jaumas persekioja mane nuo vaikystės. Niekada nepasižymėjau proaktyvumu, visuomet stebėdavau įvykius iš šalies. Bijodavau dalyvauti įvairiose veiklose, nes dažniausiai nepasisekdavo.
Pasibaigus paauglystei paragavus pirmųjų sėkmės gurkšnelių pradėjau galvoti, kad esu pasitikintis savimi žmogus. Kol neatėjo įvairūs praradimai, po to laiko aš sustojau ir jau ilgą laiką esu šioje būsenoje. Pradėjau save spausti ir įtikinėti mintimis, kad turiu kovoti, kad sėkmė mane aplankys. Tikėjau, kad pradėsiu gyventi pilnavertį gyvenimą, tokį, kokio aš noriu. Tačiau tai neįvyksta. Todėl dabar noriu būti atviras su savimi ir pripažinti, kad pasitikėjimas savimi yra tai ko man trūksta.

Mano gyvenimas vėl pakylėtas. Kasdien jaučiu, kad išnaudoju visą paros laiką produktyviai veiklai. Tūlas pilietis vargu ar džiaugtųsi pečius užgriuvusia našta, tačiau aš dirbdamas/mokydamasis/dirbdamas jaučiuosi gyvas.
Stagnacija praėjo, vėl darbų sezonas. Ta užimtumo iliuzija suteikia tiek daug prasmės mano gyvenimui. Paskendęs veikloje pradedu tikėti, kad sėkmė irgi netoliese.
Kvepia darboholizmu? Žmogaus gyvenimas visuomet lydimas pasirinkimų tarp dviejų blogybių. Reikia rinktis, arba alkoholizmas, arba darboholizmas. Renkuosi pastarąjį.

Coffee and cigaretes make my day!

Jau kurį laiką stebiu, kaip mano gyvenimas stovi vietoje. Niekas nesikeičia, niekas neįvyksta, kas suteiktų jausmą, kad gyvenu. Tas pats darbas, tie patys draugai, tie patys kasdieniai įvykiai. Nelaikau savęs išskirtiniu, manau, kad taip jaučiasi dauguma žmonių. Kodėl dauguma? Nes dauguma yra vidutiniai žmonės. Aš taip pat vidutinis. Šis klausimas galėjo ir nekilti, bet aplinkinių tarpe atsiranda žmonių, kurie kilsteli savo gyvenimą šiek tiek aukščiau, nepabūgdami sulaužyti tradicinio post sovietinio auklėjimo liekanas. Jie daro tai ką nori, tai, kas jiems patinka.
Mano galva nuolatos pilna minčių, strategijų, planų kaip pakeisti savo gyvenimą. Tačiau nepaisant kartais ir genialių idėjų, tai nėįvyksta. Kas turėtų įvykti mano gyvenime, kad pasikeisčiau?

Nekalbėsiu apie tai, kad nereikia eiti į vakarėlius, kad tai
tik laiko švaistymas. Smagu yra pabūti geram vakarėlyje, pabendrauti su pažįstamais
ir nepažįstamais, išgerti, pašokti. Tačiau pastaruoju metu susiklostė
situacija, kad man tenka ir dirbti, ir mokytis. Kadangi šios dvi veiklos sunaudoja
didžiąją dalį mano laiko, pradėjau galvoti, kaip kuo efektyviau išnaudoti
kiekvieną akimirką. Viena įžvalga man iškart iškilo. Tai, kad vakarėliai sunaudoja
daugiau laiko negu mes manome. Ne tik formalų laiką kai jie vyksta. Daug laiko sunaudojama
pasiruošimui į vakarėlį, taip pat jėgų atstatymui po jo. Dažnai antra diena
būna ne itin darbinga, todėl galima sakyti, kad ji būna prarasta. Todėl
pradėjau limituoti laiką skiriamą pramogoms.

Vėlinių dieną mane dažniausiai aplanko įvairūs pastebėjimai.
Šį kartą apie lietuvišką gyvenimą (turėtų būti aliuzija į šunišką gyvenimą).

Esu miesto vaikis, tačiau mano, kaip ir daugelio šaknys yra
provincijoje. Retais kartais tenka aplankyti senelius, gimines. Aplankius
visuomet užplūsta daugybė minčių.

Viena iš minčių yra ši, kad lietuviai yra vargo pelės. Kuo
didesnis skurdas, tuo didesnis vargas. Tačiau ne apie skurdą kalbu. Kalbu apie
lietuvių požiūrį į gyvenimą. Požiūris dažniausiai, net ir „prakutusio“
tautiečio į gyvenimą yra gana pesimistiškas.

Juk atrodo turime mes naujojo amžiaus filosofiją, kuri
skelbia „mąstyk pozityviai, gyvenk konstruktyviai“. Tačiau vistiek esame įpratę
gyvenimą traktuoti kaip „ašarų pakalnę“. Vietoje džiaugsmo ir pilnatvėse mes
linkę pasirinkį rūpintojėlio rimtį.

Kas suformavo tokią nuostatą gyvenimo atžvilgiu, istorinė
praeitis, trėmimai, klimatas?!

Kažkaip pastebėjau, kad ekonominė krizė paveikia visas gyvenimo sritis. Būtų per drąsu sakyti, kad krizė daro mano gyvenimą kokybiškai prastesniu. Bet susimąstyti ir pakeisti strategiją priverčia.
Šiuo metu ieškau darbo, noriu padaryti kokybinį šuolį ir iškeisti savo dabartines pareigas į tokias, kuriose turėčiau daugiau atsakomybių, o taip pat galėčiau įgyti naujų kompetencijų. Kitaip tariant ieškau darbo neturėdamas patirties tose srityse į kurias pretenduoju. Iki šiol klioviausi pasitikėjimu savimi ir sėkme.
Tačiau per visą savo paieškų laiką keletą įžvalgų padariau. Štai viena iš tokių: sėkmės procentas ekonominio apmirino metu taip pat ženkliai sumažėja. Tai galima paaiškinti paprastai, juk sėkmė dažniausiai nėra objektyviai apibrėžtas matas, o akimirką kai darbdaviui reikia rinktis, jis renkasi tai kas išmatuojama objektyviai, kas akivaizdu.
Ekonominės krizės metu daugelis kompanijų susikoncentruoja į efektyvumą ir kaštų mažinimą, niekas nenori riziuoti. Juk nepatyrusio darbuotojo priėmimas yra labai didelė rizika.
Taigi, noriu pasakyti, kad sėkmė priklauso ir nuo ekonominės situacijos, ir nuo asmeninių savybių, ir nuo įdėtų pastangų. Dažniausiai sėkmė būna apibrėžiama, kaip kažkas “duota iš aukščiau”, tarsi Dievo palytėta. Būsiu ciniškas - taip tikrai nėra.

Nesu didelis Apple produkcijos gerbėjas, bet šie produktai visuomet patraukia mano dėmesį ir pelno simpatiją. Dažniausiai man trūksta funkcionalumo. Iš kompiuterinės technikos reikalauju visų funkcijų, kuo jų daugiau tuo geriau. Tačiau Apple laikosi įdomios politikos nesudėdama visų galimų funkcijų į savo produktus. Kad ir tas pats iPhone, jame nėra MMS, nėra vaizdo pokalbių (nors ir palaiko 3G), nėra galimybės suporuoti per bluetooth su kitu įrenginiu (failų apsikeitimui, dial up ryšiui). Be to neįprasta atrodo ir kainų politika, jeigu nori pasinaudoti visomis telefono galimybėmis, taip pat kaip, kad paprasčiausios Nokios, iPhone'ui turi pirkti papildomas programas. Tai tik vienas pavyzdys, tačiau tokių yra kur kas daugiau. IPodai nėra išimtis. Muziką galima įkelti tik per iTunes ir Winamp. Nepasidalinsi jos su draugu, taip Apple kovoja su piratavimu. Bet pasakyk tu paprastam tautiečiui, kad jam reikės pirkti pačiam tą patį kūrinį, kurį jis girdėjo per tavo iPod. Jam tai pasirodys mažų mažiausiai kvaila mintimi. Bet toliau apie tai nesiplėsiu.
Istorija paprasta. Iki šiol muzikos klausydavau per savo Nokią su 1GB kortele, kurią visuomet gali mini USB laidu prijungti prie bet kurio įtaiso su USB jungtimi ir kopijuoti turinį. Taip pat kartais Nokia puikiai skambėdavo per garsiakalbį, kai kito muzikinio šaltinio nebūdavo (ypač gerai skamba tuščiame alaus bokale). Bet sugedo ausinės, prasidėjo traškesys, nuolatos reikėdavo minkyti laidus, kad pagautų kontaktą. Galiausiai nusibodo. Jau pradėjau galvoti apie naujo telefono įsigyjimą, bet nutariau išbandyti kažką naujo. Nusprendžiau išbandyti iPod Shuffle, kadangi dar galiu sau leisti išbandyti produktus už tokią kainą.
Taigi nusprendžiau ir įsigyjau iPod Shuffle 2GB (mėlyną) už 239lt.

Dabar išvardinsiu penkias priežastis, kodėl nepaisant visų “bet” verta turėti būtent šį iPod.

1. Jis neturi ekrano. Tai gali būti ne minusas, o privalumas. Nėra ekrano, nėra ir noro nuolatos perjunginėti dainas, pamačius vien jų pavadinimą. Juk kai kurios dainos nusibosta ir tuomet pamatę jas ekranėlyje mes tiesiog perjungiam į kitą, tačiau jos vistiek vegetuoja mūsų laikmenose. Dabar aš įsirašau pačias geriausias dainas ir nebeperjunginėju jų. Tai panašu į radijo klausymąsi, kuomet neturime galimybės pasirinkti dainų.

2. Jis neturi jokių funkcijų kaip tik play, pause, ff, re, shuffle.. Funkcijų neturėjimas yra dar vienas privalumas, nes tavo sąmonės neužima jokie pašaliniai grotuvo panaudojimo būdai. Susikoncentruoji ties muzika, kuri groja tarsi iš radijo stoties, iš stoties, kurią tu pats sukūrei. Dabar jau nebesirašau muzikos albumais, išsirenku tik pačias geriausias dainas ir įsikeliu. Tai tarsi pati geriausia radijo stotis.

3. Jis itin mažas. Tokio dydžio grotuvų nėra daug, dažniausiai kiti būna apkrauti  funkcijomis. Dydį dažnai lemia išorinis ekranas. Kadangi čia nėra funkciją, nėra ir ekrano, iPod gali sau leisti tokį dydį ir svorį. Ypač patogu, kad jį galima prisegti prie bet kokios drabužio detalės. Segtukas itin stipriai laiko. Prisisegu jį prie drabužio išorinės dalies ir pirmyn į kelią. Svoris, tik 15g. atsisegus klipsui, iPodas nenukristų, nes ausinės esančios ausyse išlaikytų tokį svorį.

4. Jis gražus. Tokio grožio grotuvo nesu matęs. Išsirinkau mėlyną. Mėlyna ir kitos šaltos spalvos man visuomet atrodo gražiausiai. Toks natūralus mano polinkis į spalvas. Šis iPod gali pasitarnauti ne tik kaip grotuvas, bet taip pat kai stilingas aksesuaras, kurį kaip jau minėjau, galima prisisegti prie išorinės drabužio dalies, nebūtina jo slėpti ar gėdytis. Korpuso apvalumai ir išbaigtas dizainas suteikia estetinį pasigerėjimą, o ką jau kalbėti apie ikona tapusį Apple ratuką su “play” viduryje.

5. Nes jis visomis prasmėmis atitinka minimalizmo filosofiją. Nėra ekrano, nėra papildomų funkcijų (tai tik grotuvas), mažas ir dailus, su vos 6 mygtukais. Su tokiu produktu visuomet žinosi ką spausti, tavęs nekankins jokios mintys kaip naudotis šiuo prietaisu. Tiesiog įsijungi ir mėgaujiesi muzika.

Šiuo metu skaitau knygą Google istorija, kuri yra išleista lietuvių kalba. Jau perskaičiau 6 skyrius. Daug laiko skaityti neturiu, nes visuomet kitos veiklos pasinaudoja pirmumo teise.

Trumpai apie knygą. Tai yra labai įdomus pasakojimas apie du jaunuolius, kurie nestokoja energijos ir visą save atiduoda svajonės įgyvendinimo planui. Svajonės, kad visą internetą galima sutalpinti viename kompiuteryje. Knygoje daugybė pavyzdžių, kaip nestandartinis mąstymas pagimdo geriausius sprendimus. Knyga yra tikras įkvėpimo šaltinis. Tikiuosi baigęs knygą parašysiu ilgesnę recenziją.